Praktikantė iš Turkijos: „Išsivežu kur kas daugiau nei tik „Erasmus+“ patirtį“
Iš Turkijos Aydino Adnano Mendereso universiteto atvykusi praktikantė Şule Aydin atliko 5 mėnesių praktiką Šiaulių valstybinės kolegijos Tarptautinių ryšių skyriuje.
Dalinamės merginos įspūdžiais:
„Atvykau iš Turkijos. Gimiau ir užaugau Stambule. Tiems, kurie galbūt nežino, pasakysiu, kad Stambule gyvena apie 16 milijonų žmonių, todėl tai yra didžiausias Turkijos miestas.
Atvykti į Šiaulius iš tokio didelio ir žmonių pilno miesto iš pradžių buvo šiek tiek baugu. Vis galvojau: „Ką aš veiksiu tokiame mažame mieste?“ Tačiau tiesa ta, kad studijų metus jau buvau praleidusi mieste, kuris pagal Turkijos mastus taip pat laikomas gana nedideliu – jame gyvena apie du milijonus žmonių. Prieš atvykdama ten jaučiau lygiai tokias pat abejones, tačiau laikui bėgant tas miestas tapo vieta, kurią labai pamilau. Tikėjausi, kad tas pats nutiks ir su Šiauliais.
Atvykusi čia pastebėjau, kad miesto pavadinimas skamba šiek tiek panašiai kaip mano vardas – Şule (Šiule). Tai priėmiau kaip likimo ženklą – tarsi likimas mane būtų atvedęs čia ir leidęs Šiauliuose gimti naujai Şule versijai.
Pirmosiomis savaitėmis Lietuvoje teko pajusti net –30°C šaltį. Iki tol šalčiausia temperatūra, kurią buvau patyrusi, siekė vos –3 ar –4 °C, todėl vis galvojau, kiek baisus gali būti tas –30 °C. Pradėjau nerimauti, kad nušals pirštai, juos teks amputuoti, todėl mūvėjau net dvi poras pirštinių. Kai žmonės manęs klausdavo: „Ar tau ne per šalta?“, atsakydavau: „Na, šalta, bet juk nemirštu.“ Ir iš tiesų – nemiriau.
Praktikos pradžioje, kadangi buvau viena, nes kiti studentai dar buvo neatvykę, net miestas, kuris, palyginti su Turkija, atrodė mažas, man pasirodė milžiniškas. Vėliau supratau, kad kiekvienas miestas atrodo didesnis, kai jame esi vienas. Visą tą laiką Guoda, Eglė ir Dovydas (Tarptautinių ryšių skyriaus darbuotojai) nepavargo manęs klausti: „Kaip praėjo tavo diena?“ arba „Kaip praleidai savaitgalį?“. Dažniausiai atsakydavau tą patį, nes nebuvau nuveikusi nieko ypatingo, tačiau visada jaučiau, kad jiems nuoširdžiai rūpi, kaip jaučiuosi. Jie norėjo, kad čia būčiau laiminga, susirasčiau draugų, sukurčiau savo socialinį ratą ir kuo geriau išnaudočiau savo „Erasmus+“ vizitą.
Laikui bėgant vienišumo jausmas dingo. Pradėjau kurti prasmingus ryšius su žmonėmis. Iš pradžių pati sakydavau: „Taip, Šiauliai yra mažas miestas.“ O dabar, kai patys lietuviai man sako, koks jis mažas, ir klausia, ką aš čia veikiu, pagaunu save ginančią šį miestą – ypač tada, kai kas nors sako, jog čia nėra ką veikti. Aš su tuo jau nebesutinku.
Supratau, kad nėra nei mažų, nei didelių miestų, yra tik mūsų lūkesčiai. O šis miestas mano lūkesčius pranoko. Kai noriu pasilinksminti, atsipalaiduoti, pasivaikščioti ar skaniai pavalgyti, aš puikiai žinau, kur eiti. Man visiškai nesvarbu, ar pasirinkimų daug, ar mažai. Tiesą sakant, per didelis pasirinkimas dažnai tik apsunkina gyvenimą.
Ši „Erasmus+“ patirtis mane daug ko išmokė. Ji parodė, koks tolimas ir nepasiekiamas man kadaise atrodė pasaulis, kai į jį žvelgdavau pro savo langą Turkijoje. O dabar atrodo, kad jei tik atidaryčiau tą langą ir ištiesčiau rankas, galėčiau visą pasaulį laikyti savo delnuose.
Taip pat supratau, kokie žmonės iš tiesų yra panašūs. Baltijos šalių gyventojai, Viduržemio jūros regiono žmonės, Artimųjų Rytų gyventojai – galime turėti skirtingas kultūras, įpročius ir net skirtingus bendravimo būdus, tačiau savo esme esame daug panašesni, nei patys manome.
Mes, turkai, mėgstame gyventi bendruomeniškai. Mus nuolat supa šeima, draugai ir artimieji. Mes nuolat palaikome ryšį vieni su kitais. Kai pirmą kartą atvykau čia, man to labai trūko. Tačiau laikui bėgant išmokau vertinti asmeninę erdvę, savo ribas ir galimybę leisti laiką su žmonėmis tada, kai to iš tikrųjų noriu. Santykiai su žmonėmis tapo ne tokie varginantys ir daug prasmingesni. Manau, kad „Erasmus+“ mane išmokė individualumo.
Taip pat norėčiau padėkoti Lietuvai. Prieš atvykdama čia apie šalį žinojau labai mažai. Tačiau dabar Lietuva man yra kur kas daugiau nei taškas žemėlapyje. Čia pamačiau žmonių pagarbą gamtai. Atradau ežerus, miškus, pasivaikščiojimų takus ir kasdienio gyvenimo ramybę. Daugelis dalykų, kurie iš pradžių atrodė svetimi, ilgainiui tapo mano kasdienybės dalimi.
Lietuva parodė man, kad galiu gyventi kitoje šalyje, užmegzti ryšius su naujais žmonėmis ir susikurti gyvenimą nuo nulio. Ji suteikė man pasitikėjimo savimi. Išvykdama iš čia išsivešiu ne tik prisiminimus ir nuotraukas. Išsivešiu ir naują save – drąsesnę, savarankiškesnę ir atviresnę pasauliui.
Per visą laiką Tarptautinių ryšių skyriuje visuomet stengiausi padėti, kai tik galėjau, ir būti pasiruošusi, kai manęs reikėjo. Tačiau dažniausiai Tarptautinių ryšių komanda padėdavo man. Buvo ne vienas kartas, kai Guoda net padėdavo atlikti mano pačios užduotis. Už tai esu nuoširdžiai dėkinga. Dovydas, Eglė ir Guoda man parodė, kad galima dirbti atsakingai ir disciplinuotai, tačiau tuo pačiu metu neprarasti šypsenos.
Ir dar buvo mano „Excel“ užduotis... Man atrodo, kad „santykiai“ su šia užduotimi mus siejo du ar tris mėnesius. Man vis dėl to pavyko įveikti tą užduotį, po kurios galėjau lengviau atsikvėpti. Kartais ta užduotis net sapnuodavosi, nes bijojau, kad niekada jos nepabaigsiu. Bet pabaigiau.
Žinau, kad mano pasakojimas ilgas, bet iš tiesų noriu pasakyti tik viena – nuoširdžiausiai dėkoju Tarptautinių ryšių skyriui.
Ačiū, kad mane taip šiltai priėmėte ir palaikėte visus šiuos penkis mėnesius, kad buvote kantrūs, kai kartais pavėluodavau, kantriai viską paaiškindavote, kai man būdavo sunku suprasti, ir suteikėte man šią galimybę.
Buvo laikas, kai per pietų pertraukas Turkijoje siųsdavau elektroninius laiškus ir ieškodavau praktikos galimybių užsienyje. O dabar stoviu čia ir dalijuosi patirtimi, kurią man padovanojo ši kelionė. Jei kas nors tuomet būtų pasakęs, kad visa tai išgyvensiu, tikriausiai nebūčiau patikėjusi.
Bet štai aš čia.
Ir išvykdama išsivežu kur kas daugiau nei tik „Erasmus+“ patirtį. Išsivežu draugystes, prisiminimus, naują požiūrį į gyvenimą ir stipresnę savo versiją.
Ačiū už viską.“
