Studijos be sienų: iš Kolumbijos atvykusi dėstytoja įkvepia studentus Šiauliuose
Kol kas vienintelė Šiaulių valstybinės kolegijos dėstytoja užsienietė, docentė, kurios mokslinių tyrimų interesai apima lyčių studijas, vadybą ir komunikaciją, dr. Tatiana Buelvas Baldiris į Lietuvą atvyko vos keliems mėnesiams, tačiau šiandien čia kuria savo gyvenimą.
Iš Kolumbijos kilusi mokslininkė Šiauliuose rado ne tik profesinių galimybių, bet ir asmeninę laimę – čia sutiko savo sužadėtinį Tomą. Šiandien kolegijoje ji dėsto verslo etiką, įmonių socialinę atsakomybę ir tarpkultūrinę komunikaciją, nuotoliu dirba su skirtingų kultūrų studentais ir studijų procesą praturtina savo tarptautine patirtimi. Pasak jos, atvira ir į realų pasaulį orientuota studijų aplinka leidžia studentams ne tik įgyti teorinių žinių. Jie mokosi suprasti, kaip tos žinios veikia praktikoje – nuo bendravimo su skirtingų kultūrų žmonėmis iki sprendimų priėmimo versle.
Prisijaukinant Šiaulius
– Kaip gyvenimo kelias atvedė tave į Lietuvą?
– Prieš penkerius metus į Šiaulius atvykau laimėjusi stipendiją Ispanijoje, tuomet buvau doktorantė Rey Juan Carlos universitete Madride. Mano profesorius turėjo bendradarbiavimo sutartį su Šiaulių valstybine kolegija, todėl kreipiausi dėl mokslinės stažuotės. Stipendija buvo skirta 3 mėnesių laikotarpiui, taigi Lietuvoje praleidau spalį, lapkritį ir gruodį, įskaitant Kalėdų laikotarpį. Tai apskritai buvo mano pirmas apsilankymas Lietuvoje, neturėjau čia jokių draugų, išskyrus kolegijos profesorę Rasą Pocevičienę, su kuria vienijo mokslinis darbas. Kai mano stipendija baigėsi, grįžau į Ispaniją tęsti mokslinių tyrimų. Bet stažuotės Lietuvoje metu sutikau savo partnerį Tomą. Tai buvo netikėtas tyrimo rezultatas! (juokiasi – aut. pastaba).
Vėliau jis kelis kartus aplankė mane Ispanijoje. Tada pagalvojau – gerai, pabandykime, ir... grįžau į Lietuvą. Doktorantūroje, kaip tyrėja, neturėjau dėstymo valandų, tik tyrimus ir konferencijas, todėl galėdavau periodiškai atvažinėti į Šiaulius ir vėl grįžti į Ispaniją. Toliau bendradarbiavau su kolegija rašant europinį projektą, minėta kolegijos profesorė tapo mano disertacijos vadove, kartu išleidome straipsnį. Taip mes tęsėme ryšį su kolegija ir augome tyrimų srityje. Taip po truputį pasilikau čia.
– Kokie buvo pirmieji įspūdžiai, prisimeni?
– Iš pradžių čia atrodė gana tamsu ir tylu. Ispanijoje visą laiką gyvenau Madride, kur net naktį matai gatvėmis gausiai vaikštančius žmones, girdi automobilių triukšmą, ten nebūna visiškos tylos. O į Lietuvą pirmąkart atvykau šaltuoju metų sezonu, kai 4 valandą po pietų jau tamsu. Reikėjo laiko prisitaikyti.
– Kas tau buvo didžiausias iššūkis jau atsikrausčius gyventi į Šiaulius?
– Saulės trūkumas ir socialiniai ryšiai. Nors čia būna 20 laipsnių šaltis ir dažnai nėra saulės, pagalvojau: ką galiu padaryti, kad būtų geriau? Aš kilusi iš Kolumbijos, mano gimtajame mieste yra 34 laipsniai šilumos... Todėl pradėjau gerti vitaminus, kad sureguliuočiau dėl šviesos trūkumo išsibalansavusį organizmą. Puikiai suprantu studentus iš Maroko, kuriuos dabar mokau, jiems ši aplinka – labai neįprasta. Pati dabar jaučiuosi daug geriau, bet pradžioje žiemos buvo labai sunkios, net patyriau sezoninę depresiją. Dabar mano patirtis čia visai kitokia. Nebeskundžiu nei sniegu, nei saulės trūkumu – dabar planuojame veiklą pagal orą ir vis tiek mėgaujamės gyvenimu.
Esu socialus žmogus, man patinka palaikyti darnius santykius su žmonėmis. Pajutau, kad čia man bandant susidraugauti, žmonės laikosi atstumo. Iš pradžių nesupratau, kodėl taip yra, bet susipažinusi su Tomo šeima ir per jį sutikusi daugiau pažįstamų, pradėjau užmegzti draugystes. Supratau, kad dauguma mano amžiaus žmonių jau yra mamos ar tėčiai, o kadangi pati dar nesu šiame gyvenimo etape, galbūt iš pradžių buvo sunkiau derinti susitikimus. Tačiau dabar tikrai turiu daugiau draugų nei tada, kai tik atvykau. Užtruko juos „užsiauginti“ – kol buvau pakviesta į jų namus, gimtadienį ar pirmąsias lietuviškas vestuves.
Teigiamas dalykas, kurį išskirčiau – „sulėtėjau“. Ispanijoje mano gyvenimas labai greitas: ten per vieną dieną nutinka tiek daug dalykų, kad po savaitės jau gali rašyti knygą! Kai atvykau čia, viskas sulėtėjo. Gyvenimo ritmas kitoks, kolegija arti namų. Madride užtrunki 40 minučių, kol kur nors nuvažiuoji, tai fiziškai vargina. Tad čia atradau ryšį su savimi, tapau sąmoningesne, rinkdamasi darbo projektus, daugiau medituoju. Lietuvių kultūroje labai vertinama gamta, tad ir aš pradėjau eiti į žygius su draugais. Dabar esu tarsi kita mano versija – ir tai atsinešu į paskaitas, skatindama studentus ieškoti savo kelio, nebijoti keistis.
Šiuolaikinis studentas – koks jis?
– Šiuo metu dėstai nuotoliu paskaitas magistrantams Ispanijoje ir Šiaulių valstybinės kolegijos studentams gyvai: kokius šių studentų skirtumus pastebi?
– Pirmiausia, žinoma, didžioji dalis magistrantų nuo bakalaurų skiriasi tuo, kad jie yra vyresni, jau turi darbinės patirties, tad mūsų diskusijos būna visai kitokios. Be to, tarp mano magistrantų – ne tik ispanai. Klasėje būna žmonių iš kitų Lotynų Amerikos šalių, Pietų Afrikos, Kongo Respublikos, Azijos – jie tokie skirtingi, kad negaliu pasakyti „jie yra tik tokie“. Bet jie labai aktyvūs, mėgsta užduoti klausimus, kritiškai vertinti pavyzdžius ar dalintis asmenine patirtimi.
Lietuviai studentai... priklauso nuo grupės. Dėsčiau nuolatinių studijų jaunuoliams, kurių daugumai apie 20 metų, ir ištęstinių studijų studentams, kurie yra vyresni – nuo 30 iki 50 metų ir daugiau. Su vyresniais studentais dirbti nuostabu, nes jie brandesni, kritiškesni, diskusijos būna turiningesnės. Su jaunesniais kartais būna sunku juos prakalbinant, kad jie pasakytų, ką iš tiesų galvoja. Vėliau išmokau pajuokauti, kad „atitirptų ledai“, kad jie jaustųsi patogiai. Bandau kalbėti jų kalba, jie mane moko Z kartos dalykų, pavyzdžiui, ką reiškia tam tikri gestai. Aš tuo naudojosi į paskaitas įtraukdama daugiau aktyvių veiklų. Mano paskaitos ne tik teorinės, bet ir praktinės – studentai čia turi galimybę ne tik klausytis, bet ir patys kalbėti, diskutuoti, išbandyti.
Nemanau, kad teisinga lyginti, kas geriau – tiesiog yra kitaip. Tai lemia skirtingi gyvenimo ir bendravimo būdai. Madride įprastas labai atviras ir ekspresyvus bendravimas – žmonės linkę aktyviai įsitraukti į diskusijas ir laisvai reikšti savo nuomonę. Tuo tarpu čia, net ir mieste, vyrauja ramesnis ir santūresnis bendravimo stilius. Tai yra kultūrinio bruožo dalis. Pastebiu, kad kai kuriems mano studentams tai nesukelia problemų – jie kelia rankas, klausia, įsiterpia. O kitiems tai sunku. Padaryti pristatymą kai kuriems yra didelis iššūkis, bet aš vis tiek tai darau, nes reikia priprasti kalbėti viešai. Ispanui tai nebūtų sunku, nes viešasis kalbėjimas jiems labiau natūralus dalykas.
– Žinau, kad Tau – ne problema, jei studentai nesupranta angliškai ar nekalba angliškai, papasakok, kokį būdą susikalbėti su tokiais lietuvaičiais radai?
– Kai pirmą kartą kolegijoje susitinkame su ištęstinių studijų studentais, ypač vyresnio amžiaus, jie dažnai išsigąsta. Bet turiu sprendimų beveik visoms situacijoms. Pavyzdžiui, skaidrėse dalį teksto rašau angliškai, dalį – lietuviškai, kad palengvinčiau studijas tiems, kurie tikrai nemoka arba kurių anglų kalbos žinių lygiai skiriasi. Suvaldyti kalbos barjerą dėstant specifinį dalyką su savo terminais yra sudėtinga, bet mes susikuriame žodynėlius, skaidrėse tai naudoju. Taip pat pasitelkiame technologijas, pavyzdžiui, dirbtinio intelekto įrankius su balso funkcija – jis išgirsta, iškart išverčia į tavo kalbą. Kai kurie studentai naudoja „Google Translate“, ir jie supranta, ką aš dėstau. Taip pat leidžiu jiems rašyti užduotis lietuviškai, o tada jie gali jas išsiversti. Bet prašau, kad jie patys galvotų, rašytų savo žodžiais, naudotų akademinius šaltinius ir juos cituotų, kaip bet kuriame akademiniame darbe.
Studentai dažnai dėkoja už galimybę daugiau praktikuoti anglų kalbą, už paskatinimą drąsiau kalbėti ir už tai, kad studijos padeda jiems tapti atviresniems kitoms kultūroms. Tai labai malonu, aš stengiuosi juos paskatinti toliau mokytis anglų kalbos, nes tai naudinga darbui – dabar vis daugiau lietuviškų įmonių ją vartoja.
– Tavo nuomone, studentams naudinga turėti dėstytoją užsienietį?
– Žinoma, įdomiau būtų to paklausti jų pačių. Ar jų patirtis būtų kitokia, jei dėstytų tik lietuviai? Manau, kad aš atnešu kažką kito. Nelankiau savo kolegų lietuvių paskaitų, nežinau, kaip jie dėsto. Kiekvienas yra skirtingas, tai priklauso nuo metodo, ne tik nuo to, kad esu užsienietė. Taip pat priklauso nuo dalyko. Mano dėstoma tema dera su mano tapatybe. Kalbu apie kultūrą, o aš pati esu tas kultūros pavyzdys – esu kolumbietė, gyvenau Ispanijoje, tad suprantu jus taip pat gerai, kaip ir kitas kultūras, nes gyvenau tose vietose. Manau, kad studentams tai įdomu, jie visada klausinėja apie Kolumbiją, domisi tradicijomis, socialinėmis normomis.
– Dėstai kolegijoje ir studentams iš Maroko, kaip manai, su kokiais iššūkiais jie susiduria?
– Adaptacija – tai procesas ir ne visiems lengvas. Įsivaizduokite ekstremaliausią pasaulio vietą, kurioje teko lankytis, tai va, pradžioje jausmas toks pat. Jei nuspręstumėte ten gyventi, tikriausiai pasidomėtumėte – ką tenykščiai gyventojai daro, kaip daro, ko negalima daryti. Kai kurie iš mūsų jaučia atsakomybę pasidomėti prieš vykstant į naują vietą. Jauniems žmonėms, atvykusiems iš kitokio kultūrinio konteksto, prisitaikymas gali užtrukti. Lietuvoje aplinka ir socialinės normos jiems dažnai yra naujos, ypač atvykus iš labiau bendruomeniškos kultūros. Būdami toli nuo šeimos, jie mokosi savarankiškai orientuotis naujoje aplinkoje. Lietuvių kultūroje yra daug nepriklausomybės ir individualumo, nes jūs anksti paliekate namus. O jų kultūroje yra kitaip. Tačiau yra ir vyresnių studentų, kurie į šią patirtį žiūri visiškai kitaip – jie ją naudoja mokymuisi, prisitaikymui prie sistemos, supranta tarpkultūrinius niuansus ir mokosi iš klaidų. O klaidų visada bus – tiek atvykusios kultūros, tiek priimančiosios kultūros pusėje. Aš pati jų darau net ir po ketverių metų čia. Taigi tai tiesiog adaptacijos procesas.
Norintiems studijuoti
– Kaip manai, kokiam studentui Šiaulių valstybinė kolegija tinka labiausiai?
– Tam, kuris nori būti susijęs su verslo aplinka ir suprasti, kaip viskas, ko išmoksti, pritaikoma praktiškai. Mano paskaitose man tai patinka labiausiai – mes kalbame ne tik apie teorinius dalykus. Suteikiu žinių pagrindą, bet svarbiausia yra tai, ką su tomis žiniomis daryti. Gali perskaityti tūkstančius saviugdos knygų, bet jei nieko nedarysi, tavo įpročiai nesikeis. Tad kolegijos žinių vertė yra jų pritaikomume. Kolegija išsiskiria savo ryšiais su įmonėmis ir ekosistema. Tai labai svarbu, nes studentas mato ateitį. Žmonėms reikia matyti viltį. Jei jos nėra, studijuoji tik todėl, kad tėvai spaudžia. Bet jei matai kelią, kur gali dirbti, ką daryti, dalyvauji Karjeros dienose, festivalyje „Tavo PIN kodas“, pamatai, kur yra galimybių.
– Ką patartum norintiems studijuoti, bet vis dar abejojantiems?
– Neseniai vienoje savo paskaitų surengiau debatus ir studentai pasirinko temą: „Ar šiais laikais išsilavinimas tikrai reikalingas norint gauti darbą?“. Kai kurie vyresni ištęstinių studijų studentai sakė: „Man nereikėjo diplomo, kad sukurčiau sėkmingą verslą“. O aš klausiu: „Bet vis dėlto tu esi čia. Kodėl?“. Švietimo sistema keičiasi ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Žmonės mano, kad per 30 minučių ar kelias valandas gali tapti tam tikrų sričių ekspertais. Jie idealizuoja tai, ką mato socialiniuose tinkluose. Todėl svarbu turėti pasiekiamų gyvenimo tikslų. Kokie jie? Ir kaip, pavyzdžiui, kolegija gali padėti juos pasiekti? Svarbu pasirinkti sąmoningai, o ne todėl, kad tėvai verčia. Galiausiai pats tapsi atsakingas už save. Tai didelis sprendimas, gąsdinantis, bet kartu ir gražus. Jei suprasi, kad pasirinkai ne tai, visada gali pasirinkti kažką kitą ir mokytis toliau. Tai tavo gyvenimas, todėl rinkis tai, kuo galėtum didžiuotis artimiausioje ateityje.
– Kokias savybes, įgūdžius rekomenduotum jauniems žmonėms ugdyti būsimai darbo rinkai?
– Pirmiausia, kritinį mąstymą. Deja, šiais laikais jo matau vis mažiau. Taip pat rinkčiausi etiką ir sąžiningumą. Kai kurie jauni žmonės socialiniuose tinkluose matomus gyvenimo standartus ir gyvenimo būdą laiko sėkmės matu. Reikia mąstyti, ar tavo tikslai pagrįsti tuo, ką darai, ir kaip išsilavinimas padės juos pasiekti. Kritinis mąstymas padeda priimti geresnius sprendimus dėl savo ateities. Riba tarp to, kas gerai ir kas blogai, dabar yra išsiliejusi. Ir tai matau ne tik Lietuvoje.
Taip pat prastėja bendravimo įgūdžiai. Jei viską rašai su dirbtiniu intelektu (DI), kaip išmoksi rašyti pats? Pastebiu, kad kai studentams tenka rašyti ranka, jiems sekasi sunkiai. Viską patiki technologijoms. DI yra naudingas įrankis, tik reikia mokėti juo naudotis etiškai ir mokėti bendrauti savo žodžiais. Aš pati grįžtu prie senų metodų – daugiau asmeninių pristatymų, rašymo ranka, nes jei viską padaro DI, kokia tada prasmė?
– Pritartum ,kad „Erasmus+“ mainų programa yra puiki galimybė studentams išbandyti save, susipažinti su kitomis kultūromis?
– Kalbėdama apie tarpkultūrinę komunikaciją, visada tai pabrėžiu. Skatinu savo lietuvaičius studentus lankytis skirtingose kultūrose, skaityti tarptautines naujienas ir tyrinėti pasaulį. Visada klausiu jų, ar jie lankėsi kitose šalyse, kokias emocijas tai sukėlė. Skatinu juos vykti, domėtis galimybėmis, kurias mes, dėstytojai, kolegija, siūlome. Taip pat mokslinėmis konferencijomis, nes kai kurie nori augti tyrimų srityje. Aš tikrai skatinu, bet žengti žingsnį turi jie patys.
– Jei rinktumeisi šiandien, kokią studijų programą Šiaulių valstybinėje kolegijoje pasirinktum studijuoti?
– Tarptautinį verslą, žinoma! (juokiasi – aut. pastaba). Daugiausia dirbu su šios programos studentais. Man šioje studijų programoje nėra tik teorija – viskas labai susieta su realybe, su tuo, kas vyksta versle šiandien. Žinoma, domėjausi ir kitomis programomis. Turime labai įdomių laboratorijų, įrangos… Kolegijoje tikrai daug galimybių, ypač inžinerijos srityje. Man labai patinka, kai matai, kad tai, ko mokaisi, gali iš karto pritaikyti. Ir man atrodo, kad būtent tai studentams šiandien yra svarbiausia. Jei gali pritaikyti – tada mokymasis turi prasmę.
Kalbino Marina Visockienė
