Nebijoti būti drąsiems: kolegijos antrakursio istorija
Į paskaitas – ne tik su kuprine, bet ir su nemenku iššūkių bagažu. Tokia yra Šiaulių valstybinės kolegijos Informacijos valdymo programos antrakursio, judančio neįgaliojo vežimėliu, Kristupo Jakšto kasdienybė. Tačiau šiandien jis daugiau kalba ne apie sunkumus, o apie galimybes ir savo patirtimi įrodo: svarbiausia – nebijoti bandyti. Sūnaus ryžtą palaiko ir mama Inga.
Studijose jaučiasi laukiamas
Studijas kolegijoje Kristupas pasirinko, galvodamas apie ateities profesiją – bibliotekininko. Prieš tai kartu su mama apsilankė pažintinėje ekskursijoje Šiaulių Povilo Višinskio bibliotekoje. Ingą maloniai nustebino, koks įvairus ir įdomus yra šiuolaikinio bibliotekininko darbas. Tai paskatino pasidomėti šios krypties studijomis. Informacijos valdymo programos absolventų karjeros galimybės labai plačios – nuo darbo įvairiose kultūrinėse, kalbinėse, informacinėse ar skaitmeninėse aplinkose, tarptautinėse organizacijose ir startuoliuose iki medijų raštingumo edukacijų. Bibliotekininko kelias – tik viena iš jų. Kristupas įsiklausė ir į mamos patarimą rinktis kolegiją, o ne universitetą, kad įgytų daugiau praktinių įgūdžių.
Išankstinių baimių nei dėl studijų krypties, nei aplinkos Kristupas sako neturėjęs, o Inga šypteli: „Mamai visada yra baimių... Pirmiausia nerimavau, ar apskritai įstos, vėliau – kaip kolegija mus priims. Esame turėję nemalonių patirčių, kai mokymo įstaigos tarsi priima, bet subtiliai skatina ieškoti kitos vietos. Kolegijoje to nepajutome, mus priėmė labai paslaugiai, nuoširdžiai džiaugiuosi, kad atėjome čia mokytis“.
Pirmosios studijų savaitės, kaip prisipažįsta Kristupas, nebuvo lengvos: teko paklaidžioti ne tik tarp dviejų kolegijos pastatų, kuriuose vykdavo paskaitos, bet ir apatinių bei viršutinių savaičių, pagal kurias dėliojami paskaitų tvarkaraščiai studentams. Tačiau vėliau džiugino mažesnis nei gimnazijoje, studento skaičiavimais, atsiskaitymų kiekis, bendras paskaitų krūvis, aiški studijų orientacija į specialybės dalykus.
Inga ryškiai prisimena pirmą susitikimą su sūnaus grupės kuratore ir šios pasakymą, kad kolegijoje buvę vaikai, dabar jau studentai, pirmiausia mokomi būti savarankiškais ir suaugusiais: prisiimti atsakomybę už paskaitų lankymą, atsiskaitymus laiku ir panašiai. Kristupas nuo pat pradžių džiaugėsi gerąja mokymosi patirtimi: palaikančiais ir supratingais dėstytojais – aiškiai pateikiama informacija, išsamiais ir laiku gaunamais atsakymais į jam kylančius klausimus, skatinimu domėtis dėstomais dalykais. Paslaugios bendrakursės judėjimo negalią turinčiam vaikinui gelbėjo studijų pradžioje, kol jis dar neturėjo asistento, padedančio atvykti į paskaitas.
„Kolegijoje yra 100 procentų į studento gerovę orientuotos studijos. Atrodo, čia kiekvienas vaikas yra laukiamas“, – neabejoja Inga.
Sprendimų ieškoma čia ir dabar
Inga nuo pat studijų pradžios pastebi kolegijos rūpestį vežimėliu judančiam sūnumi: sprendimų operatyviai ieškoma ir sutrikus lifto veiklai, ir rugsėjo pirmąją plačiau atveriant aukštas ir sunkias dvivėres aktų salės duris.
Dabar tvarkaraštis Kristupo studentų grupei sudėliotas taip, kad paskaitos vyktų tame pačiame vieno pastato aukšte tik skirtinguose kabinetuose. Tai padeda studentui sutaupyti laiko kelionėms iš vieno pastato į kitą. „Kristupas – labai pareigingas: geriau atvažiuos valanda anksčiau, kad tik nevėluotų. Iš pradžių studijuojant būdavo streso, kai retkarčiais dėl reikiamų pervažiavimų pavėluodavo į paskaitas“, – prisimena Inga.
Ingos manymu, problemos sėkmingai sprendžiamos tuomet, kai nėra bijoma apie jas atvirai kalbėti (ir dabar pokalbio metu sutarėme, kad nesunkiai išsprendžiamus jos pastebėjimus būtinai perduosiu tiesiogiai kolegijos vadovybei – aut. pastaba). Dar vienas svarbus aspektas Ingai, kaip mamai, buvo Kristupui studijų pradžioje suteikta galimybė prisistatyti naujiems kurso draugams ir dėstytojams, papasakojant apie turimą diagnozę ir aiškiai įvardijant, kokios aplinkinių pagalbos jam gali reikėti studijų procese.
Iki šiol didžiausiu savo pasiekimu kolegijoje Kristupas vadina kursinio darbo apsigynimą: „Tai man pačiam įrodė, kad galiu mokytis aukštojoje mokykloje“.
Iššūkių vis dar yra
Nors asmeninė patirtis kolegijoje – pozityvi, Inga atkreipia dėmesį į platesnes problemas. Anot jos, Lietuvoje vis dar trūksta nuoseklios sistemos, užtikrinančios pagalbą negalią turintiems studentams aukštosiose mokyklose.
„Mokyklose ir gimnazijose dirba mokinių padėjėjai, o aukštosiose mokyklose jų nebelieka. Tačiau tie vaikai niekur nedingsta – jie tęsia mokslus aukštosiose mokyklose, – atkreipia dėmesį pašnekovė. – Šiuo metu savivaldybės skiriama asistentė, pavyzdžiui, per vidinius kolegijos renginius ar veiklas, Kristupui padėti negali. Tam turėtų būti pačioje įstaigoje dirbantis asistentas, nes šiuo atveju esame priversti samdyti kitą žmogų, kuris galėtų pagelbėti sūnui. Tikiu, kad kiekvienoje aukštojo mokslo įstaigoje yra studentų, kuriems vienokia ar kitokia pagalba yra reikalinga“.
Kad tai – visos šalies problema, Inga pasakoja ir pažįstamų pavyzdžiu: „Vilniuje ir Kaune studijuojantys neįgalieji susiduria su įvairiomis problemomis ir dažnai nežino, kur kreiptis – skambina tėvams, o kartais vienas iš jų net atsisako darbo, kad galėtų lydėti savo vaiką į aukštąją mokyklą. Taip neturėtų būti. Tėvams neturėtų tekti sukti galvos, kas padės jų vaikui“.
Ingos pastebėjimais, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šios problemos vis dar nevertina pakankamai rimtai: „Esame kreipęsi šiuo klausimu, tačiau realybėje sprendimų turi ieškoti patys neįgalieji ir jų artimieji, tarsi tai būtų tik jų asmeninis rūpestis. Patariama pagalbos kreiptis į kitus studentus, tačiau pamirštama, jog jų pagalba yra ribota – jie negali būti šalia visada ir padėti tokiose jautriose kasdienėse situacijose, kaip nueiti į tualetą, nusirengti ar apsirengti viršutinius rūbus“.
Inga puikiai supranta, kad viskam yra ribos, pavyzdžiui, Kristupui sudėtinga savarankiškai naudotis liftu, nes viena jo ranka paralyžiuota, todėl keliantis į vieną pusę spausti mygtukus patogu, į kitą – jau visai neparanku. „Suprantu, kad visų liftų nepakeisime, viskas turi būti daroma proto ribose, bet ką galima pakeisti ir pritaikyti... Kodėl gi ne?“, – retoriškai klausia pašnekovė.
Linki drąsos
Paklaustas, ką norėtų pasakyti būsimiems studentams, kurie galbūt abejoja dėl studijų, Kristupas pirmiausia linki drąsos: nebijoti rinktis ir išbandyti save. Jo žodžiais, svarbu studijuoti tai, kas iš tikrųjų domina, motyvuoja ir teikia prasmės, o sprendimą studijuoti priimti ne vien dėl diplomo ar formalaus išsilavinimo: „Net jei iš pradžių kyla abejonių, kiekviena patirtis padeda geriau pažinti save ir atrasti tinkamiausią kelią“.
Sūnui antrina ir Inga: „Aš dar papildyčiau, kad ne tik nebijotų rinktis, bet ir pasirinkus, jeigu mato, kad pasirinko ne tai, kas patinka, drąsiai keistų studijų kryptį. Kuo daugiau ir įvairesnės praktinės patirties – tuo geriau. Būtent praktikų gausa man kolegijos atrodo pranašesnės, lyginant su universitetais. Mačiau iš Kristupo, kokia naudinga jam buvo pirmoji praktika. Puiki proga jauniems žmonėms patiems „pačiupinėti“ teorinius įrankius. Tada aiškiau pamato, ko tikėtis ateities darbuose, įsivertina, ar tas darbas jiems tiks“.
Ji priduria, kad šiandien studentai turi daug daugiau galimybių nei anksčiau – nuo praktikos iki tarptautinių patirčių „Erasmus+“ mainų programos metu: „Svarbiausia – nebijoti būti drąsiems: sakyti kas tinka, kas nepatinka, ir ieškoti savo kelio“.
Kalbino Marina Visockienė
